Moteriškos piniginės iš natūralios ir dirbtinės odos

piniginePiniginė – tai ne tik pinigams saugoti skirtas kasdien naudojamas daiktas, bet ir tam tikras papuošalas, daug pasakantis ne tik apie žmogaus materialinę ir visuomeninę padėtį, bet ir apie jo skonį bei stilių. Moteriškos piniginės nuo vyriškų dažniausiai skiriasi spalvomis, formomis, papuošimais ir dizainu. Vyrams skirtos piniginės būna plokštesnės, kompaktiškesnės, telpančios į švarko ar kelnių kišenę, o moteriškų piniginių dydis ar dizainas nėra griežtai apibrėžtas, nes jos dažniausiai nešiojamos rankinėje. Vyriškos ir moteriškos piniginės gaminamos iš natūralios ir dirbtinės odos bei tekstilės, todėl moteriškos dirbtinės odos piniginės ar natūralios odos piniginės visuomet buvo ir išlieka nesenstančia klasika.

Odininkų menas – nudirtą kailį paversti gražia oda, išlaikant natūralias ir tik odai būdingas savybes. Oda pralaidi orui, bet ne vėjui. Ji turi natūralaus elastingumo, kuris ją daro minkštą ir švelnią. Moteriškos piniginės pagamintos iš odos yra funkcionalios, kadangi sugeria drėgmę, nepraleisdamos vandens.

Paprastai perdirbama naminių gyvūnų oda, tokių kaip –  karvių, kiaulių, avių, ožkų ir arklių, laukinių gyvūnų oda – elnių, stirnų, briedžių ir kitų, žuvų – ryklių, rajų, ungurių, šamų,  ir be abejo viena prabangiausių roplių oda – krokodilų, gyvačių, driežų. Jau nuo gilios senovės oda buvo naudojama avalynei, rūbams, vandeniui laikyti, žolelėms ir kitai atributikai laikyti ir saugoti. Odos apdirbimas būdavo labai ilgas ir sudėtingas darbas. Prieš naudojant odą, ją reikėdavo išdirbti: pašalinti riebalus iš poodinio sluoksnio, džiovinti ant žemės, rauginti ir vėl džiovinti, ir tada išgrandyti poodinį sluoksnį, suminkštinti vidinę odos pusę, nuskusti plaukus ir išlyginti. Tam reikėdavo ir specialių įrankių. Odą pjaustydavo geležiniais peiliais, o skusdavo ir gramdydavo geležiniais įrankiais. Oda buvo naudojama ne tik apavui, rūbams, žirgo reikmenims, bet ir buityje indams, krepšeliams, virvelėms gaminti. Iki šių dienų išliko toks apdirbimo būdas, tik visi procesai vyksta mechanizuotai,  pradėtos naudoti įvairios cheminės priemonės ir dažai.

Odininkystė sparčiau vystėsi Rytuose, daugiausia buvo gaminama zomša. Drabužius, apavą ir įvairius indus iš odos gamino žydai ir egiptiečiai. Vėliau odininkystės amatą perėmė romėnai. Tačiau ilgą laiką Rytai pirmavo prieš Europą, ypač garsus buvo Turkijos ir Maroko tymas.

Tai kas šiuo metu vadinama meniniu odos apdirbimu atsirado kartu su civilizacija. Kiekviena tauta skirtingai naudojo odas ir juos puošė. Europoje kartu su knygų spausdinimu atsirado ir odos įspaudimo technika. Šiuo būdu damų rankinukus, diržus ir kitus aksesuarus siuvinėdavo ir puošdavo įspaudais ir aplikacijomis. Šiaurėje odą puošdavo kailiais, o Rytuose dengdavo auksu. Be natūralios odos gaminamos ir įvairios sintetinės rūšys, kai kurios savo išvaizda, bei savybėmis, kaip elastingumas, minkštumas ir glotnumas beveik nesiskiria nuo natūralios odos.